Ženklinimas ir informacija

Visuose viešuosiuose pastatuose ir, jeigu įmanoma, – išorinėse aplinkose, turi būti toks ženklinimas, kad žmonės aiškiai suprastų išdėstymą ir erdvių funkcijas bei galėtų savarankiškai rasti aplinkinį kelią. Ženklinimas ir informacija turi būti naudingi ir aiškūs visiems, informacija pateikiama vaizdiniais, taktiniliniais ir garsiniais formatais. Pateikta informacija turi būti lengva ir suprantama.

Visi ženklai ir informacija turi būti aiškūs, nuoseklūs ir vienareikšmiai. Žinutėse ir krypties ženkluose turi būti naudojami suprantami žodžiai, simboliai ir kalba.

Jei informacija pateikta sudėtingai, naudotojams gali būti sunku rasti kelią ar suprasti, kaip toliau elgtis. Ženklai neturi būti sudėtingi, jų negali būti per daug, nes kitu atveju jie bus tiesiog nenaudingi.

Aiškūs ženklai yra labai naudingi žmonėms, kurie turi bendravimo problemų ir nenori kreiptis su klausimais į kitus žmones. Ženklai su paveikslėliais labai naudingi menkesnio išsilavinimo žmonėms, nemokantiems skaityti ar sunkiai skaitantiems.

Garsinė informacija: viešos kalbos sistemos ir asmeninių žinučių įrenginiai turėtų būti įdiegti papildomai, jau esant įrengtiems vaizdiniams ženklams ir informacijai. Turistų pasilinksminimo vietose, paveldo centruose ir kitose panašiose vietose efektyviai naudojami iš anksto sukurti, objektus apibūdinantys ir pristatantys įrašai.

Ženklų vieta ir išdėstymas

Ženklai įrengiami ten, kur jie geriausiai matomi; turi būti patogus matymo kampas; pasiekiamas Brailio raštu atliktas užrašas.

Ženklai turi būti įrengti maršruto strateginiuose taškuose, ir būtinai – tose vietose, kur kertasi ar išsiskiria keliai. Jeigu maršrutai ilgi, ženklai, kuriais žymimos kryptys į tam tikras erdves ar įrenginius, turėtų būti pakartoti – kartais net kelis kartus.

Ženklai, kurių perskaitymas gali užtrukti, turėtų būti įrengti ten, kur juos skaitantys žmonės netrukdys kitiems praeiviams.

Cirkuliacinių maršrutų ženklai turi būti įrengiami prieinamose vietose, kad juos galėtų nesunkiai perskaityti neįgaliųjų vežimėliuose sėdintys žmonės.

Bet kokia ženklinimo sistema neturėtų būti klaidi: ženklus sekantys žmonės turi laisvai judėti po vietovę ar pastatą, ir į tam tikras vietas patekti trumpiausiu maršrutu.

Yra keturios pagrindinės ženklų rūšys: informaciniai, krypties, atpažinimo ir privalomieji. Daugiau informacijos apie juos galima rasti lentelėje „Ženklų tipai“.

Ženklų tipai:

Ženklinimo ypatumai

Ženklų paviršius neturi būti ryškios spalvos. Tinkamiausias matinis paviršius. Skaityti sunku, kai paviršiai šviesūs ar spindintys.

Visi ženklai turėtų būti tolygiai apšviesti, tinkamiausia apšvieta – 200 liuksų.

Raidės ir simboliai turi aiškiai skirtis nuo ženklo fono, kad būtų lengviau skaityti. Ženklo paviršius turi aiškiai skirtis nuo šalimais esančių erdvių: sienų ir durų – tada jis geriau pastebimas. Ženklą iš šalia esančios aplinkos gali padėti išskirti apvadinės spalvotos juostos, su sąlyga, kad ji ir ženklo paviršius nelabai skirtingi.

Jeigu spalvos naudojamos aukštų ar skyrių atskyrimui, tai jos turi ryškiai skirtis vienos nuo kitų. Panašios spalvos, pvz., oranžinė ir raudona gali būti sunkiai atskiriamos viena nuo kitos. Tai aktualiausia spalvų neskiriantiems žmonėms, o taip pat – pažinimo, protinius ar regėjimo sutrikimus turintiems žmonėms.

Saugumo ženklai

Saugumo informacijos ir įspėjamųjų ženklų spalvos turi šiuos kodus: žalia reiškia saugumą, geltona – galimą pavojų, raudona – draudimą arba pavojų, o mėlyna – tam tikrus privalomuosius veiksmus.

1. Geltoni trikampiai skelbia apie potencialų pavojų. Geltoname fone nupiešiamas juodas trikampis arba tokios pačios spalvos simbolis ar parašomas tekstas.
2. Žaliais stačiakampiais ženklais skelbiamos saugios sąlygos, pavyzdžiui, „Išėjimas” ar „Pastumkite rankeną tam, kad atidarytumėte”. Turi būti baltas tekstas žaliame fone arba žalias tekstas baltame fone.
3. Raudonais apskritimais skelbiamas draudimas. Įstriža raudona linija, perbraukta per visą simbolį, skelbia draudimą, pavyzdžiui, „Nerūkyti”.
4. Mėlyni apskritimai skelbia privalomus veiksmus, pavyzdžiui, „Uždarinėkite duris”. Baltos spalvos tekstas turi būti skelbiamas mėlyname fone.

Skirtingo tipo ženklų vietos ir pozicijos gairės

Dideliuose pastatuose: muziejuose, prekybos centruose, meno galerijose, ligoninėse ir viešbučiuose, kur žmonės ne visada žino tikslų pastato planą, reikia ant grindų nupiešto plano ar įprasto žemėlapio.

Tai taip pat svarbu išorinėse aplinkose: parkuose, soduose ir lauko pasilinksminimų vietose. Žemėlapiuose ir planuose turėtų būti nurodyti sanitariniai įrenginiai,  poilsio zonos, takai ir kiti esami maršrutai, automobilių stovėjimo aikštelės ir bet kokios didesnės galimai naudojamos erdvės.

Žmonėms su regėjimo sutrikimais turėtų būti įrengti taktiliniai žemėlapiai ir kitokie aplinkos atpažinimo modeliai.

Simboliais patartina žymėti ženklus, skirtus skirtingomis kalbomis kalbantiems žmonėms, nes taip greičiau suvokiama informacija.

Specialių pastatų simboliai ar ikonos gali būti naudojami tam tikriems ligoninių, muziejų, traukos centrų ir pan. įrengimams ar skyriams ženklinti. Tokie simboliai ar ikonos gali būti atliekami derinant ir spalvas – taip ženklus lengviau atpažinti ir prisiminti.

Iliustruotos priemonės, pvz., rodyklės yra būtinos krypties ženkluose. Rodyklės turi būti naudojamos nuolatos, visoje ženklinimo sistemoje. Jeigu ženkluose nurodyti vietų sąrašai, pvz., krypčių ženkluose – pagrindinio įėjimo zona, tai rodyklės turi būti išdėstytos tam tikra tvarka.

Jeigu skelbiamas vietas galima rasti judant viena kryptimi, tai vietų numeriai turėtų būti skelbiami visi vienoje rodyklėje. Kai rodyklių yra daug, tai sunku suvokti informaciją.

Savaime suprantama, rodyklės smaigalys turi būti nukreiptas į tą pusę, kur reikia judėti. Jeigu rodyklės smaigalys nukreiptas kairėn, šalia rašomas vietos, kurią pasieksite pasukę kairėn, pavadinimas. Toks žymėjimas pagerina informacijos suvokimą.

Garsinė informacija

Garsinės informacijos įrengimas viešuose pastatuose turėtų būti apsvarstomas kaip taktilinių ženklų ir žemėlapių papildymas.

Pastato naudotojams yra įrengiamos informacinės sistemos, kuriomis teikiama informacija infraraudonųjų spindulių ar radijo dažnių imtuvais, sujungtais su ausinėmis. Imtuvuose yra užprogramuota informacija apie pastatą arba išorinę aplinką. Specialios pastato vietos, kur ši sistema yra aktyvuota, žymimos ženklais.

Viešųjų kalbų sistema gali būti transliuojama gyvai arba paleidžiant anksčiau sukurtą įrašą. Jis turi būti aiškiai girdimas visose numatytose pastato vietose.

Viešųjų kalbų sistema, naudojama viešiesiems pranešimams ar pasirodymams, turi būti papildoma girdėjimo gerinimo sistema, kuri atitiktų neprigirdinčių žmonių poreikius.