Išorinės aplinkos paviršių medžiagos

Paviršiaus medžiagos

Visiems prieinamų maršrutų ir jų prieigų paviršiaus medžiagų pasirinkimas yra itin kruopštus darbas. Paviršiai turi būti saugūs. Jais naudotis turi būti patogu visiems. Logiškai ir kūrybiškai pasirinkus medžiagas, bus lengviau atskirti įvairias zonas, pavyzdžiui, aiškiai apibrėžti pėsčiųjų bei automobilių teritorijas įprastoje gatvėje.

Visiems prieinamų maršrutų paviršius turi būti gerai sukimbantis, kietas, tvirtas. Tokį paviršių gerai įvertina tėvai, stumiantys vaikiškus vežimėlius, neįgaliųjų vežimėliais judantys, vaikščiojimui pagalbines priemones naudojantys žmonės. Tokiuose maršrutuose reikėtų vengti akmenų grindinio, plikos žemės, žvyru arba smėliu dengtų paviršių.

Be abejo, judant anksčiau išvardintų medžiagų paviršiumi, gali kilti daug nepatogumų įvairių grupių žmonėms. Visiems prieinamų maršrutų dangos, nepriklausomai nuo oro salygų, turi būti neslidžios. Trinties koeficientas turi būti tarp 35 ir 45.

Paviršiaus dizainui skirtos medžiagos turėtų būti pasirenkamos taip, kad atspindys, dėl saulės ar gatvės žibintų, būtų kuo mažesnis.

Pasirinkta medžiaga neturi būti ryški. Visiems prieinamuose maršrutuose reikėtų vengti ryškiai išsiskiriančių juostelių ar ruožų, nes kai kurie žmonės gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad po tokių įspėjimų laukia tam tikri kliuviniai.

Medžiaga turėtų būti renkama atsižvelgiant į tai, kiek laiko truks įrengto paviršiaus remonto darbai. Brangų, tolimų kraštų akmenų ar neįprastos spalvos akmenų skaldos paviršiai tikrai bus tvarkomi ilgiau, nei vietinių akmenų ar standartinių spalvų akmenų skaldos paviršiai. Vis dėlto, patarimas, kad ypatingos vietos neturėtų būti įrengiamos naudojant anksčiau minėtas medžiagas, nėra taisyklė. Aišku, atnaujinant tokius paviršius, bus sugaišta daugiau laiko.

Reguliariai ir efektyviai prižiūrimos dangos bus laiku sutvarkytos: pakeistos įskilusios ar nelygios, nelygiai sujungtos šaligatvio plytelės, sutvarkytos tos vietos, kur galima paslysti, gali susidaryti balos, apsunkti praėjimas.

Natūralios ir grūdintos dangos

Įprastas žvyras pasirenkamas natūraliems, grūdintiems ir didelio tankumo paviršiams dengti, birių akmenukų spindis negali būti didesnis kaip 5 mm. Tokiu principu dengti takai palengvins tėvų su vežimėliais, vežimėliais judančių, judėjimo problemų turinčių žmonių keliavimą. Dangas reikia reguliariai ir tinkamai prižiūrėti.

Kai paviršius tarsi užteptas žvyro gabalėliais, susidaro įspūdis, kad jie yra palaidi. Toks paviršius netinkamas ten, kur reguliariai važinėjama automobiliais ir turi būti kruopščiai prižiūrimas.

Bet kokie nauji, visiems prieinamų maršrutų paviršiai turi būti lengvai pereinami. Vietinis žvyras – greitai iškasamas ir pigus – tinkamiausia medžiaga visiems prieinamų maršrutų paviršiams dengti.

Epoksidinis gruntas yra brangesnė danga, turinti žvyrui būdingą išvaizdą. Tokį paviršių padengus derva, žvyras matomas paviršiuje, tačiau jis būna kietas, neslidus, dangos priežiūra – nesudėtinga. Bituminė danga tarsi priartina vietovę prie miesto, tačiau ji gali būti nepakeičiama intensyviai lankomose vietose ar ten, kur nėra sąlygų dažnai prižiūrėti.

Šios dangos gali būti ne vienos spalvos. Jos gaunamos nudažius švarų bitumą ir jį sumaišius su panašios spalvos akmenų gabaliukais. Tamsiai geltona ir raudona spalvos lengviausiai gaunamos. Medžiagos turėtų būti vietinės, kad ilgai neužtruktų remonto darbai. Raudona spalva dažniausiai naudojama dviračių takams ir jų tęsiniams dengti.

Dangos, dengtos pramaišiui su kieta danga paviršius turi būti pralaidus vandeniui, kad šis galėtų tuoj pat susigerti į dirvožemį.

Po žole apsodintais paviršiais turi būti įrengtas tvirtas pamatas, kuriame būtų vandens nutekėjimo sistema ir gera dirva žolei. Pamatas turi būti įrengtas taip, kad jo kraštai neišsikištų ir nekeltų pavojaus aplinkiniams. Žolės paviršius nepatogus vežimėliais judantiems neįgaliesiems, tėvams, stumiantiems vaikiškus vežimėlius, sunkiai vaikščiojantiems ir silpnaregiams žmonėms. Plačiuose takuose sunku orientuotis regėjimo problemų turintiems žmonėms. Gali būti sunku orientuotis net nupjautos žolės take, tekstūra bei spalva ryškiai besiskiriančiame nuo vešinčios pievos.

Miesto aplinkos

Dažniausiai paviršių medžiagos pasirenkamos pagal tai, kokios funkcijos joms bus skirtos, koks vaikščios tuo paviršiumi žmonių srautas. Didelės plytelės turėtų būti naudojamos tose vietose, kur vaikšto nedaug žmonių. Suprantama, kad kuo platesnė plytelė, tuo ji turi būti storesnė, kad netrūkinėtų, neskilinėtų. Didelės plytelės gali būti labai sunkios, jas lygiai įstatyti gali būti sunku net keltuvu.

Kuo mažesnės dangos detalės, tuo patogiau tokia danga judėti automobiliams. Kad ir kaip būtų, bet koks paviršius, laikui bėgant, išsiklaipo, žinoma, jei po juo nėra pakloto itin kieto pamato.

Problemos yra greitai išsprendžiamos, kai dangos detalės yra įtvirtinamos smėlyje. Kur kas sudėtingiau, jeigu jos yra sutvirtintos cemento sluoksniu. Kalbant apie dangas su mažomis paviršiaus detalėmis, verta paminėti, kad jei tokia danga intensyviai nenaudojama, ji gali apaugti žole, samanoms, o ėjimas tokia danga daugeliui žmonių sukelia problemų. Tokį paviršių reikia dažnai prižiūrėti. Nepatogumų visiems gali sukelti skirtingo dydžio dangos detalės.

Nuo blizgių paviršių gali kristi atspindžiai, todėl jie netinkami drėgno klimato teritorijose. Drėgnu oru, net jei nelyja, blizgūs paviršiai gali būti slidūs. Grūdėtų, su dideliu kalcio kiekiu akmenų paviršius, esant ore drėgmei, būna blizgus ir slidus. Tam, kad suformuotumėte neslidų paviršių, galima pasirinkti daugybę galimų akmenuoto šaligatvio apdailos būdų – nuo paprasčiausiai skeltų ar pjaustytų akmenų statymo iki jų įgrežimo ar įkalimo specialiu kūju. Skirtingi apdailų būdai atskleis įvairią akmenų kokybę.