Apšvietimas

Visiems yra svarbus geras apšvietimas. Tai suteikia žmonėms galimybę saugiai ir savarankiškai judėti pastate ar išorinėje aplinkoje. Geras apšvietimas vertinamas erdvės, spalvos ir tekstūros aspektais. Esant geram apšvietimui, lengviau perskaityti ženklus ir instrukcijas, aiškiau skaityti iš lūpų, komunikuoti vaizdiniu būdu.

Pastatas ar jo aplinka, dėl netinkamo apšvietimo, gali būti sunkiai prieinami daugumai žmonių. Esant menkam apšvietimui, kai kurie žmonės nesugebės savarankiškai orientuotis erdvėje, neatskirs pastato viduje ar aplinkoje esančių įrenginių, detalių. Jeigu aplinkos dalys dėl netinkamo apšvietimo blizga, spindi arba šalia susidaro tamsūs šešėliai, tai kai kurie žmonės, stebėdami aplinką, gali klaidingai suvokti informaciją ir jiems gali kilti fizinių nepatogumų. Esant tinkamam apšvietimui, lengviau orientuojasi silpnaregiai žmonės.

Vaizdinis paviršių kontrastas, pasirinkus apšvietimą, dizainą ir paviršiaus apdailas, gali būti paryškintas ar susilpnintas, todėl šiuos dalykus visada reikia vertinti ir pasirinkti vienu metu.

Paviršiai gali blizgėti, atrodyti daug šviesesni, nei yra iš tikrųjų dėl netinkamoje vietoje įrengtų šviesos šaltinių skleidžiamos šviesos. Menko apšvietimo zonoje gretutiniai paviršiai gali atrodyti išblukę, nors iš tikrųjų yra pakankamai ryškus vaizdinis kontrastas. Esant prastam apšvietimui, daugeliui žmonių sunku atskirti vieną paviršių nuo kito.

Vidinis apšvietimas

Pastato vidaus apšvietimą sukuria visi natūralios ir dirbtinės šviesos šaltiniai: langai, stoglangiai, įstiklintos durys bei sienos, šviesos instaliacija. Visus šiuos faktorius reikia įvertinti planuojant bendrą pastato apšvietimą. Kad ir kaip būtų, dirbtinės šviesos šaltiniai turi puikai apšviesti pastatą tamsiuoju paros metu.

Tiek dirbtinės, tiek natūralios šviesos šaltinių įrengimas turi būti svarstomas pradinėse statybų stadijose. Langai ir kiti šviesos šaltiniai neturėtų būti įrengiami koridorių galuose ar tose vietose, kur švies žmonėms, sėdintiems priimamojo ar kavinės patalpose, į nugaras. Tokiu atveju rastųsi siluetų šešėliai, kurie sukeltų silpnaregių ir iš lūpų skaitančių žmonių problemas. Jeigu tam tikra patalpa skirta komunikacijai, tai apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad būtų apšviečiamas žmogaus veidas.

Nereikėtų įrenginėti šviesos šaltinių, kurie sudaro šešėlius ant sienų ar grindų, ypač jeigu yra lygio ar krypčių pokyčiai. Šešėliai gali užtamsinti laiptelių šonus. Susidarius šešėliams, gali atrodyti, kad yra laiptelis, kai tuo tarpu jo iš tikrųjų nėra. Bet kokiu atveju, šešėliai yra pavojingi, žmogus, jiems esant, gali užkliūti arba suklupti.

Natūralios šviesos naudojimas pastato viduje yra skatinamas dėl kelių priežasčių: natūrali šviesa susilieja su išorine aplinka ir turi tam tikrą savybę, kurios jokiu būdu neatstos dirbtinė šviesa. Langai ir kiti įstiklinti paviršiai suteikia galimybę pamatyti oro sąlygas ir suprasti, koks paros metas neišėjus iš pastato. Kad ir kaip būtų, kai kurie natūralios šviesos šaltinių aspektai turėtų būti kontroliuojami, jie aptariami įvairiose statybų stadijose. Problemos, pvz., galimybė orientuotis, turi būti svarstomos pradinėse statybų stadijose.

Saulės šviesos reguliavimo įrenginiai, jų tarpe ir žaliuzės, gali būti įrengiami dėl blizgesio mažinimo, šešėlių susidarymo ir karščio – visa tai gali rastis tiesioginiams saulės spinduliams patekus į pastato vidų.

Dėl baltų langų rėmų ir angų kraštų šviesa lengviau patenka į patalpas, o tai dauguma atvejų yra naudinga. Tamsūs langų rėmai ir šviesos šaltinių angų kraštai dažniausiai atrodo blizgantys, todėl jų neverta įrenginėti. Paviršiai aplink stogo šviesos šaltinius (ir kitus natūralios šviesos šaltinius) turėtų būti neryškios spalvos.

Visose erdvėse apšvietimas turi būti tolygus.

Įrengus šviestuvus erdvės lubų centre, galima tinkamai apšviesti koridorius. Skersai koridoriaus įrengti šviestuvai jo tinkamai neapšvies. Tiek dirbtinės, tiek natūralios šviesos šaltiniai neturėtų kurti blizgesio, atspindžių, šešėlių – tai itin aktualu zonose, kur žmonės naudojasi kompiuteriais.

Daugumoje situacijų reikia optimalaus apšvietimo. Per daug šviesos gali sukelti diskomfortą, o jei jos per mažai – būna prastas matomumas. Esant reguliuojamam apšvietimui, įmanoma optimaliai tenkinti daugelio žmonių poreikius.

Apšvietimo sistemos dizainas labai priklauso nuo erdvės paskirties ir jos naudojimo. Aplinkose, kur visas apšvietimas yra dirbtinis, turėtų būti įrengti individualūs šviesos šaltiniai. Tada žmonės galėtų pasirinkti apšvietimo lygį pagal individualius poreikius. Individualūs šviesos šaltiniai eikvoja mažiau energijos, nei kitokie apšvietimo šaltiniai.

Kai kuriose vietose yra naudojami šviesos reguliavimo mygtukai. Tokių mygtukų vieta turėtų būti kruopščiai apsvarstoma ypač dėl to, kad netrukdytų klausos stiprinimo sistemų veikimui (kaip nurodyta skyriuje 4.10). Automatiškai pagerinti apšvietimą galima ir pasyviai veikiančiais infraraudonųjų spindulių jutikliais.

Dirbtinės šviesos spalvos temperatūra ar spalvos charakteristika turi būti kuo artimesnė natūraliai šviesai. Tai pagerina vaizdinį kontrastą ir natūralios šviesos reprodukciją. Gero apšvietimo įrenginys yra ypač naudingas žmonėms su klausos, atpažinimo, protiniais ir regos sutrikimais. Šviesa su menku spalvos išskyrimu sumažins ŠAS efektyvumo diferencialą. Stroboskopinis apšvietimas neturėtų būti naudojamas, nes epilepsija sergantiems žmonėms jis gali iššaukti priepuolį.

Šviesos instaliacija turi būti parenkama taip, kad atitiktų savo pirmines funkcijas ir išdėstymą. Žemiau įrengti šviestuvai visada turi būti su difuzeriais, kad būtų išvengta blizgesio ir atspindžių. Aukščiau įrengti šviestuvai neturėtų būti naudojami grindų apšvietimui, nes jie greičiau sukels blizgesį ir šešėlius, nei sustiprins šviesą ar pagerins matomumą.

Visi apšvietimo įrenginiai turi būti suderinti su kitomis elektros instaliacijomis ir radijo dažnių įrenginiais. Apšvietimo, kuris gali trikdyti klausos stiprinimo sistemų darbą, nereikėtų rinktis.

Rekomenduojami vidinių aplinkų apšvietimo lygiai

Išorinis apšvietimas

Išorinis apšvietimas įrengiamas dėl užtikrintumo, saugumo ir dėl to, kad būtų matomi ženklai bei kryptys. Apšvietimas turi būti įrengtas prie visų pagrindinių įėjimų, reguliariai naudojamuose pėsčiųjų maršrutuose, viešojo transporto stotelėse, automobilių stovėjimo aikštelėse, prie dažnai naudojamų lauko įrenginių, išoriniams ženklams apšviesti.

Įėjimo į pastatą zona turi būti gerai apšviesta, kad žmonės tamsiu paros metu galėtų iš toli pamatyti įėjimą ir saugiai įeiti į pastato vidų.

Sprendimas, kokios bus išorinio ir vidinio apšvietimo sistemos, priimamas vienu metu. Apšvietimo sistemos turi būti įrengiamos taip, kad žmonės, įeidami į pastatą ar išeidami iš jo, nepatirtų šoko dėl šviesos pokyčio. Gero apšvietimo ypač reikia pažinimo, protinių, regėjimo sutrikimų turintiems žmonėms.

Išoriniai laiptai ir pandusai turi būti apšviesti taip, kad išryškėtų įvairios detalės: pakopos, popakopiai, pandusų šlaitai. Apšvietimas turi būti sureguliuotas taip, kad nesusidarytų šešėliai ant laiptų ar pandusų paviršių, nes dėl jų žmonės gali nepastebėti paviršiaus lygio pokyčių, gali kilti kitokių pavojų. Nišose šviesos šaltiniai turi būti įrengiami taip, kad būtų matoma tik šviesa, o ne šviestuvai, nes jie gali blizgėti. Nerekomenduojamas apšvietimas prožektoriais.