Automobilių stovėjimo aikštelės turi būti lengvai prieinamos visiems, su reikiamu vietų skaičiumi bei pažymėtomis vietomis įvairių grupių žmonėms tikintis, kad jie jomis naudosis. Svarbu ir tai, kad vietų būtų pakankamai ir niekam nereikėtų parkuotis gatvėje, tuo sukeliant realų pavojų aplinkiniams. Įrengiant bet kurią automobilių stovėjimo aikštelę, reikia atsižvelgti į visų automobilių naudotojų poreikius: tėvų ar globėjų su mažais vaikais; žmonių, kuriems reikia pakrauti ar iškrauti prekes, pirkinius; asmenų, kurie negali įveikti ilgų atstumų ar toli nešti prekes; žmonių su regėjimo ar klausos sutrikimais; žmonių, kurie atvyksta didesnėmis transporto priemonėmis – pvz., autobusais, kurių gale yra keltuvai ir kuriais neįgalieji keliauja sėdėdami neįgaliųjų vežimėliuose.
Specialiai neįgaliesiems skirtų vietų nuostatos turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse, o žemiau esančiame skirsnyje bus pateiktos tokių vietų charakteristika: skaičius, vieta ir dydis. Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas ir tėvų su mažais vaikais parkavimosi nuostatų kūrimui. Nepakankamas dėmesys skiriamas žmonėms, kurie vairuoja didesnes transporto priemones ir turėtų teisę jas statyti kiek įmanoma arčiau prieigų, tačiau nepriklauso nei vienai grupei, kuri aikštelėse turi pažymėtas vietas.
Dizaineriai ir projektų vykdytojai turėtų numatyti visų potencialių automobilių stovėjimo aikštelės naudotojų poreikius ir sukurti patogią bei saugią aplinką.
Automobilių stovėjimo aikštelių vietos
Standartinės priekinės (statmenos) automobilių stovėjimo aikštelių vietos dažniausiai būna 2400 mm pločio ir 4800 mm ilgio, o gretimosios (paralelinės) stovėjimo aikštelės būna 2400 mm pločio ir 6100 mm ilgio.
Jeigu automobilių stovėjimo aikštelė – viena ištisinė eilė ar vietos šalia gatvės, tai šie standartai suteikia galimybę pastatyti vienu metu kuo daugiau transporto priemonių, nepaisant jų dydžių ar vartotojų poreikių. Esant nuolatiniam poreikiui didinti aikštelių stovėjimo vietų skaičių, jį reikia derinti su erdvės nuostatomis ir užtikrinti, kad išliktų prieinamumas, aiškumas ir patogus naudojimas.
Didesnių nei standartinių matmenų stovėjimo aikštelių vietos turėtų būti skiriamos didesnių transporto priemonių vairuotojams; asmenims, kuriems reikia pasikrauti ar išsikrauti per šonines duris; asmenims, kuriems įlipti ar išlipti iš transporto priemonės reikia daugiau erdvės. Kūrybingai ir logiškai suplanavus stovėjimo aikšteles, rasis vietos didelėms transporto priemonėms bei saugioms išlipimo ir įlipimo zonoms, neteisingais sprendimais nedarkant bendro aikštelės vaizdo.
Neįgaliesiems skirtų vietų turėtų būti visose automobilių stovėjimo aikštelėse. Aikštelės turi būti suprojektuotos taip, kad neįgaliųjų vietos būtų kuo arčiau pastato ar įėjimo. Jeigu to neįmanoma padaryti, reikėtų įrengti taką su suoliukais, išdėstytais vienodais intervalais.
Jei automobilių stovėjimo aikštelėje yra specialios tėvų su vaikais vietos, tai jos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo. Tačiau pirmenybė teikiama neįgaliesiems skirtoms vietoms. Maršrutas nuo neįgaliųjų, tėvų su vaikais automobilių statymo vietų iki įėjimo į pastatą turi būti lengvai prieinamas, suprantamas bei saugus.
Transporto terminaluose – geležinkelių stotyse ar oro uostuose – ir trumpalaikiam, ir ilgalaikiam stovėjimui skirtos specialiai pažymėtos vietos turi būti įrengtos kuo arčiau įėjimo į pastatą. Esant keletui terminalų, specialiai pažymėtos vietos turi būti prie kiekvieno iš jų įėjimo.
Automobilių stovėjimo aikštelių ženklai
Ant stulpo ar sienos pritvirtintas ženklas turi būti bent 300 mm pločio, 450 mm aukščio ir iškeltas 1500 mm – 2500 mm aukščiau grindinio dangos, stovėjimo vietos ribos viduryje. Ant kelio nupieštas ženklas turi būti bent 1400 mm dydžio.
Specialiai pažymėtos vietos automobilių stovėjimo aikštelėje
Neįgaliesiems skirtų specialiai pažymėtų automobilių stovėjimo vietų skaičius priklauso nuo pastato tipo. Rekomenduojama laikytis šių gairių: parduotuvėse, laisvalaikio ir pramogų centruose, o taip pat ir visiems prieinamuose pastatuose turėtų būti skirta: 6% bendro ploto ir dar po papildomą vietą kiekvienam vairuojančiam automobilį neįgaliam darbuotojui; 4% bendro ploto – erdvesnėms vietoms (3000 mm x 6000 mm); bent viena vieta – didelių gabaritų furgonams (4800 mm x 8000 mm) statyti; pastatų, kurie nėra skirti visuomeniniam naudojimui (įstaigos, kitos darbovietės) 5% bendro stovėjimo aikštelės ploto skiriama specialiai pažymėtoms vietoms ir 5% ploto – erdvesnėms didelių furgonų stovėjimo vietoms įrengti.
Prie pastatų, kuriuos labai dažnai naudoja neįgalieji, turi būti didesnis nei nurodyta reikalavimuose specialiai pažymėtų vietų skaičius. Įrenginėjant tokius pastatus, reikia atsižvelgti į galimą neįgaliųjų stovėjimo vietų poreikį.
Mašinų stovėjimo aikštelės turi būti išdėstomos vienoda tvarka, aiškiai atskiriant parkavimo ir pėsčiųjų zonas. Didelėse ir ryškiai neapribotose stovėjimo aikštelėse sunku orientuotis silpnaregiams. Kita vertus, takai, augalai ir taktiliniai paviršiai gali tapti gerais orientyrais. Neįgaliųjų bei tėvų su vaikais automobilių stovėjimo vietas praktiška išdėstyti vienoje eilėje, lygiagrečiai su keliuku, šaligatviu ar kitokiu taku.
Stovėjimo vietų išdėstymas vienoje eilėje dažniausiai taikomas ne gatvėse (pvz., prie prekybos centrų) įrengtose aikštelėse, o lygiagretus stovėjimo vietų išdėstymas yra būdingesnis gatvėse įrengtose aikštelėse. Abiem atvejais turi būti pakankamai erdvės žmogui išlipti iš automobilio ir, saugiai judant tarp stovinčių transporto priemonių, pasiekti pėsčiųjų naudojimui skirtas zonas.
Neįgaliųjų bei tėvų su mažais vaikais automobilių stovėjimo vietų kelio danga turėtų būti ryškiai, aiškiai pažymėta, o taip pat prie stulpų ar sienų turi būti pritvirtinti ženklai. Žymėjimo ant kelio dangos nepakanka todėl, kad jis nepastebimas tuomet, kai vieta užimta, padengta lapų ar sniego sluoksniu.
Apie neįgaliųjų bei tėvų su vaikais vietas turėtų būti informuojama ženklu, esančiu prie įvažiavimo į automobilių aikštelę.
Ženklas, informuojantis apie specialias automobilių statymo vietas neįgaliesiems ar tėvams su vaikais, privalo būti pažymėtas Tarptautiniu prieigos simboliu.
Ne gatvėje esančios (statmenos) specialiai pažymėtos automobilių stovėjimo vietos turi būti maždaug 2400 mm pločio bei 4800 mm ilgio. Kiekvienoje stovėjimo vietoje privalo būti rekomenduojamos 1200 mm prieigos zonos iš abiejų šonų ir galo.
Specialiųjų poreikių žmonės, besinaudojantys greta esančia automobilių stovėjimo vieta, turi teisę į taip vadinamą „šoninio priėjimo” zoną. Esant tokiai zonai, galima pilnai atverti šonines mašinos duris, ir vairuotojai bei keleiviai (įskaitant kūdikius, esančius kilnojamuose lopšiuose) turi galimybę laisvai išlipti iš mašinos (ar būti iškelti), nežiūrint į tai, kad šalia stovi kita transporto priemonė. Panašiai zonai esant automobilio gale, galima patogiai prieiti prie bagažinės ir furgonų galuose esančių keltuvų.
Gatvėje esančios (lygiagrečios) automobilių stovėjimo vietos turi būti 7000 mm ilgio.
Esant tokiam išplanavimui, vairuotojas ir keleivis gali saugiai įlipti į automobilį ir iš jo išlipti net ir tuo atveju, jei aplink vyksta eismas; gali pasiekti automobilio galą, naudodamas rampą ar liftą.
Gatvėse esančios stovėjimo vietos neturėtų būti įrenginėjamos, jei kelio nuolydis ir ratų pasvirimo kampas bendrai sudaro didesnį nei 50 laipsnių kampą. Statesnis šlaitas gali sukelti nepatogumų žmonėms, naudojantiems šoninį liftą neįgaliojo vežimėliui įkelti į automobilį.
Svarbu: jeigu stovėjimo vietos lygiagrečiame (paraleliniame) parkavime yra išdėstytos vienoje eilėje ar sumaišytos su įprastomis parkavimo vietomis, tai jose turi būti papildoma 2000 mm erdvė automobilio gale. Specialiai pažymėtos aikštelės ilgis tokiu atveju gali būti sumažintas iki 5800 mm.
Automobilius gatvės aikštelėse pasirinktinai ar privalomai statantys žmonės išlips iš automobilio ant šaligatvio ir į jį įlips nuo šaligatvio. Jei bordiūras yra aukštas, išlipantiems ir įlipantiems žmonėms teks labiau susilenkti ar išsitiesti. Tokios situacijos apsunkina neįgaliųjų, judančių vežimėlių pagalba gyvenimą, nes vežimėlį tenka užkelti ant paaukštinto šaligatvio ir tada pačiam į jį persėsti iš automobilio. Esant griežtai ribojamam šaligatvio pločiui, būtų tikslinga sulyginti šaligatvio ir kelio aukštį su aikštele besijungiančiose vietose. Jokie gatvės įrengimai neturėtų trukdyti vairuotojo ir keleivių įlipimo į automobilį ar išlipimo iš jo.
Jeigu specialiai pažymėtos vietos nėra viename lygmenyje su šalia esančiu taku ar šaligatviu, neįgaliųjų, judančių vežimėliais patogumui turėtų būti įrengti nužeminti bordiūrai. Nužeminti bordiūrai privalo būti pažymėti taktiliniu žymėjimu.
Visos specialiosios automobilių statymo vietos turėtų būti pastovios, vienodos; jų paviršius turi būti lygus, be didesnių kaip 5 mm iškilimų. Maksimalus 50 laipsnių nuolydis galimas tik tose vietose, kur turės žemyn nubėgti vanduo. Nelygus ar nuožulnus paviršius gali sukelti nepatogumų tiek automobilių vairuotojams, tiek pėstiesiems.
Daugiaaukštės ir požeminės automobilių stovėjimo aikštelės
Specialios vietos neįgaliems vairuotojams ir keleiviams turi būti įrengtos tokios pačios, kaip ir visose stovėjimo aikštelėse. Jeigu stovėjimo aikštelės aptarnauja prekybos centrus, reikalingos ir tėvų su vaikais automobilių stovėjimo vietos.
Neįgaliųjų ir tėvų su vaikais stovėjimo vietos turi būti patogiausiame lygmenyje ir kuo arčiau pastato ar vietos įėjimo bei išėjimo. Šios vietos turi būti greta gatvės ar lifto, kad būtų kuo mažesnė apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis rizika. Daugiaaukštėse ir požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse turi būti automatinė ventiliacija. Jeigu jos įrengti neįmanoma, kartais gali tekti įrengti mechaninę ventiliacijos sistemą.
Požeminėse aikštelėse kelias nuo stovėjimo vietų iki įėjimo į pastatą turi būti prieinamas ir suprantamas visiems jo naudotojams.
Jeigu liftai įrengti aukštuose, esančiuose aukščiau arba žemiau pagrindinio įėjimo, tai tiesioginis patekimas į pastatą turi būti įrengtas visuose lygiuose: norint įeiti į vidų, nereikėtų kilnotis iš vieno aukšto į kitą.
Žymėjimo ženkluose turėtų būti skelbiama aiški informacija apie tai, kur galima rasti specialiai pažymėtas stovėjimo vietas; apie tėvų su vaikais vietas; bilietų aparatus; liftus; visų aukštų ir pagrindinį išėjimus; o taip pat ir apie pagrindinį įėjimą į pastatą.
Požeminių stovėjimo aikštelių mažiausias aukštis – 2600 mm tam, kad į jas galėtų įvažiuoti paaukštintos transporto priemonės. Žymėjimo ženklai, šviestuvai kiti elementai negali būti išsikišę į 2600 mm aukščio zoną. Jeigu seniai pastatytose aikštelėse šių reikalavimų įgyvendinti nepavyksta, tai įspėjimas apie aukščio apribojimus turi būti prieš įvažiavimą. Taip pat turi būti skelbiama informacija apie tai, kur yra požeminės automobilių aikštelės, atitinkančios šioje pastraipoje aprašytas rekomendacijas.
Išlaipinimo taškai
Išlaipinimo taškai įrengiami tam, kad būtų galima saugiai išlipti iš automobilio kuo arčiau pagrindinio įėjimo į pastatą. Tai išties puiki idėja. Žmonės, kuriems reikia išlipti tokiuose netoli įėjimo esančiuose taškuose, gali atvykti taksi, specialiu mikroautobusu ar kito žmogaus vairuojamu automobiliu.
Išsilaipinimo taškai turėtų būti įrengti vietoje specialių stovėjimo aikštelių, jeigu nėra galimybės įrengti tokių aikštelių netoli pastato. Jeigu tik įmanoma, išlaipinimo taškai turėtų būti po stogu, apsaugančiu nuo lietaus ar sniego. Tento aukštis turėtų būti 2600 mm, tuomet šia paslauga galės naudotis daugumos transporto priemonių vairuotojai ir keleiviai. Išlaipinimo taškai turėtų būti įrengti lengvai randamose vietose. Prireikus turi būti įrengiami ir ženklai su skelbiama informacija, kaip rasti tokius taškus.
Jei išlaipinimo taškas įrengtas viename lygyje su kelio paviršiumi, tai įlipti į automobilį ir iš jo išlipti visiems patogu. Jeigu kelio ir pėsčiųjų tako dangos yra viename lygyje, tai turi būti įrengtas taktilinis paviršius, padedantis orientuotis silpnaregiams ir akliesiems.
Išlaipinimo taškai turi būti plokštumos su tvirtu bei lygiu paviršiumi. Juose negali būti šulinių dangčių, griovelių vandeniui nutekėti, grotelių ir kitų kliūčių, trukdančių saugiai išlipti iš transporto priemonės ir į ją įlipti. Kai kuriems žmonėms minėtosios kliūtys gali tapti rizikos faktoriais. Jei grotelės ar tinkleliai vis tik įrenginėjami, tai jų matmenys neturėtų būti didesni kaip 10 mm x 20 mm. Tinkleliai turi būti įrengiami taip, kad ilgesnioji jų pusė būtų nukreipta į taką, vedantį į išlaipinimo tašką. Tuomet jos nebus kliuviniu neregiams su šunimis vedliais.
Jeigu prie pagrindinio pastato (pvz., didelės savitarnos parduotuvės, prekybos centro) įėjimo atveža autobusai, tai prie išlaipinimo taškų turi būti įrengti paaukštinti bordiūrai. Jie reikalingi žmonėms, kurie į autobusus ar taksi patenka keltuvais, ar turi įlipti į mikroautobusus su paaukštintomis grindimis.
Išlaipinimo taškai turi būti įrengti taip, kad netrukdytų aplinkinio eismo. Nerekomenduojama išlaipinti keleivius tiesiai ant takelio, nebent jo plotis yra ne mažesnis kaip 2000 mm, ir toks išlaipinimas netrukdys aplinkiniams.
Norėdami pamatyti daugiau tempkite foninį paveikslelį