Grindys

Pastatų grindų apdailos pasirenkamos pagal ilgą kriterijų sąrašą: saugumą, patvarumą, funkcines, vaizdines, akustines charakteristikas ir aplinkos veiksnius.

Visiems pastato naudotojams svarbu saugumas. Iš dalies saugumą užtikrina neslidi grindų danga. Jai esant, sumažėja rizika paslysti, padidėja batų padų, ratukų ir dangos sukibimas. Tiek sausa, tiek drėgna, tiek skysčiu užlieta danga turi būti neslidi.

Grindų dangos slidumo laipsnis yra tiesiogiai priklauso nuo paviršiaus šiurkštumo. Kuo lygesnis paviršius, tuo mažesnis jo Slydimo pasipriešinimas ir atvirkščiai, kuo šiurkštesnis paviršius, tuo didesnis Slydimo pasipriešinimas.

Jeigu skiriasi šalia esančių paviršių apdailos, o tuo pačiu ir Slydimo pasipriešinimas, kyla didelė grėsmė paslysti ar suklupti. Tokia grėsmė mažėja, jei šalia esančių paviršių, pvz., paradinių durų ir prieangio paviršiai nesiskiria arba nedaug kuo skiriasi. Beje, kuo mažiau posūkių, tuo mažesnė rizika susitrenkti, suklupti ar užkliūti.

Tam, kad pavojus paslysti ar suklupti būtų kuo mažesnis, apsvarstoma taktilinio (lytimojo) paviršiaus įrengimo galimybė laiptų tako viršuje ir apačioje. Taktiliniai įspėjamieji paviršiai dažniausiai gaminami iš kietų, neslidžių medžiagų, kurių frikcinės bei priešinimosi slydimui savybės skiriasi nuo vidinėse aplinkose įrengtų grindų apdailų (kilimo ar linoleumo).

Potencialių pavojų rizika turi būti įvertinta prieš atliekant darbus. Jeigu ženklinant lygių pasikeitimus negalima įrengti taktilinio įspėjamojo paviršiaus, tokiu atveju reikia pasirinkti ryškiai besiskiriantį iš aplinkos paviršių.

Visiems pastato naudotojams yra svarbu laisvai judėti aplinkoje. Taip pat svarbu, kad grindys būtų tvirtos, lygios, neklibančios, grindų dangos – saugiai pritvirtintos. Jei grindys dengiamos kilimais, reikia atsižvelgti į pritvirtinimo galimybę, audinio aukštį, tankumą ir tvirtumą.

Ilgaplaukiai ar kokosų vaisių pluošto kilimai neturėtų būti klojami ten, kur judėjimas vyksta tam tikromis kryptimis. Neįgaliųjų vežimėlių ratukai stoja į anksčiau susidariusias vėžes, todėl neįgaliems žmonėms pasidaro sunkiau valdyti vežimėlius ar pakreipti juos reikiama kryptimi.

Ploni, minkštai suausti, nepritvirtinti kilimai nepatogūs visų grupių žmonėms – jais naudojantis kyla grėsmė užkliūti ar paslysti. Jei grindys dengiamos kilimais, jie turi būti tvirtai ir iš visų pusių pritvirtinti.

Visos grindų dangos turi būti patvarios ir parenkamos pagal numatomą naudojimo intensyvumą. Gali būti, kad grindų paviršius, pradėjus naudoti, taps slidesnis. Išklibusios plytelės ar lentos, nusidėvėję dangų kraštai, nekokybiški kilimai gali padidinti pavojų užkliūti, paslysti. Grindų paviršiai turi būti nuolatos prižiūrimi, o ant jų išsiliejus skysčiams – kuo skubiau sausinami.

Esant vaizdiniam kontrastui tarp patalpos ar kitos erdvės grindų, sienų ir lubų, žmonės gali įvertinti vietos formą ir dydį. Tokie skirtumai patogūs pažinimo, protinių, regėjimo problemų turintiems žmonėms.

Įrengus kontrastines grindų dangas, naudotojai lengviau atpažįsta potencialius pavojus: paviršiaus lygio pasikeitimą, kliuvinius ( kolonas ar barjerus).

Vaizdinis ir tekstūrinis grindų dangų kontrastas gali būti kūrybingai pritaikytas keliui rasti, įvairioms pastato erdvėms atskirti ir pan. Pavyzdžiui, žymint skirtingą paviršių aukštį, galima naudoti skirtingus spalvų derinius. Du objektus lengviau atpažinti, jei jie sujungti vientisa spalvota linija, pavyzdžiui, vienos spalvos linija prasideda priimamojo zonoje ir baigiasi ambulatoriškai gydomų ligų skyriuje. Skirtingų zonų ribos, pavyzdžiui, sėdimųjų vietų zonos ir šalia esančio maršruto ribos žymimos grindų apdailos, tekstūros, spalvų ar atspalvių pakeitimais. Kiliminėmis dangomis ar ryškiomis žymėmis dažniausiai atskiriamos tam tikros vietos, pavyzdžiui, įėjimai į kambarius.

Nerekomenduojama įrenginėti šviesių, spindinčių grindų. Daug nepatogumų gali sukelti stikliniai stogai: langų bei dangaus atspindžiai nuo grindų gali klaidinti naudotojus, todėl grindų danga tokiais atvejais itin atsargiai pasirenkama. Įvairių šviesos šaltinių kuriamas blizgesys erzina daugelio grupių žmonių. Labai pavojingos šviesios šlapios grindys. Daugelis žmonių nerizikuos eiti tokia danga, nes bijos paslysti.

Dauguma atvejų geriausia naudoti tamsios spalvos, matines ar aksomą primenančias kilimines dangas. Šviesios ar spindinčios medžiagos gali būti naudojamos įrenginėjant mažas patalpas.

Natūralus ar dirbtinis apšvietimas ir grindų paviršius derinami tuo pačiu metu, kad neliktų blizgesių ir atspindžių galimybių. Apie tai rašoma skyriuje 4.5.

Didelio grindų ploto nereikėtų palikti be jokios kiliminės ar kitokios dangos – žmonės gali nepastebėti esamų kliuvinių arba paviršiaus pokyčių. Nereikėtų be reikalo naudoti juostų ar kontrastinių linijų, nes kai kurie žmonės gali pagalvoti, kad tai – kraštas, laiptų pradžia ar pabaiga ir pan. Tinkami lygūs, vienodos medžiagos paviršiai.

Akustinės grindų paviršių savybės nulemia foninio triukšmo stiprumą ir bendrą garso kokybę aplinkos ribose. Gerai suderinta akustika padės žmonėms aiškiai išgirsti tariamus žodžius ir garsus. Tai ypač svarbu neprigirdintiems žmonėms.
Silpnaregiams žmonėms reikia garsinių užuominų, pagal kurias rastų kelią ar kryptį. Labai svarbu, kad tokios užuominos būtų aiškios, vibracija ar aidas neiškreiptų garso.

Gera akustika pasižyminčiose aplinkose mažai foninio triukšmo ir trumpas aidėjimas.

Gera akustinė aplinka priklauso nuo puikaus kietų ir minkštų kambarių (ar kitų erdvių) paviršių suderinimo. Kiets grindų apdailos – tai medis, keraminės plytelės, akmuo, metalas ir stiklas. Garsas, atsimušęs į šias medžiagas, erdvėje sukels aidą. Minkštos apdailos – tai kilimai, viniplastas, guma ir kamščiamedžio žievė. Šios medžiagos slopina garsą ir sumažina aidėjimo trukmę.

Skirtingų akustinių charakteristikų medžiagų naudojimas padeda atskirti įvairias pastato ar erdvių zonas. Pavyzdžiui, kietas medinis paviršius yra įrengiamas šalia kiliminės dangos paviršiaus. Tuo pažymima, kad tai – atskiri maršrutai: vienas iš jų veda iki priimamojo zonos. Vaikštant šiomis skirtingomis medžiagomis, sklis skirtingas garsas, tokiu būdu bus suteikiamos garsinės užuominos neprigirdintiems žmonėms. Kad ir kaip būtų, jei vienos šalia kitų klojamos skirtingos medžiagos, neturi kilti kokios nors grėsmės, pvz., suklupti, paslysti, nugriūti pavojus – apie tai buvo rašoma ankstesniame skyriuje. Vienos šalia kitų klojamos skirtingos medžiagos turi būti vienodo aukščio.

Jeigu grindų dangose yra dulkių, plaukų, kitokių dalelių, ir dėl to patalpose tvyro blogas oras, žmonėms gali kilti alerginės reakcijos. Žinoma, kilimuose būna daugiau dulkių ir kitokių alergenų, nei jų susikaupia ant glotnių grindų paviršių, kuriuos nesunku plauti, valyti. Įsielektrinę sintetiniai grindų paviršiai taip pat pritraukia dulkes ar kitokias daleles, o išvalyti juos yra gana sunku. Jeigu sintetinės dangos nepatogios, dažniau reikėtų naudoti natūralias dangas.

Optimalios ir netinkamos pastato zonų grindų apdailos: