Jeigu pastato paskirtis yra tokia, kad dėl kokių nors priežasčių daugeliui jo naudotojų tenka lūkuriuoti, tada turi būti įrengiama patogi sėdėjimo zona su pakankamu skaičiumi vietų, nuo kurios matytųsi priimamasis. Net jeigu pastate dažniausiai ir nereikia laukti, turi būti įrengta sėdėjimo zona (bent jau su keletu sėdimų vietų) žmonėms, kurie negali ilgai stovėti. Tokios vietos galėtų būti žymimos ženklais, skelbiančiais, kad pirmenybę atsisėsti turi neįgalieji ir vyresni žmonės. Kai kurie žmonės norės pailsėti po kelionės ar prisėsti, kol atvažiuos taksi. Sėdimos vietos taip pat praverčia, kai reikia pasidėti ant jų nešulius, kai norisi nusivilkti ar apsivilkti paltą – žmonėms nereikia lankstytis taip žemai, kaip tą tektų daryti, padedant daiktus ant grindų ar nuo jų keliant.
Sėdimųjų vietų spalva turi skirtis nuo jas supančios aplinkos. Tokios vietos turi būti 450 mm – 475 mm aukščio bei 500 mm pločio, tvirtai pritvirtintos, neklibančios, jų priekiniai kraštai turi būti užapvalinti. Sėdimosios vietos turėtų būti su tvirtais atlošais ir porankiais, kad žmonėms būtų patogu, lengva atsisėsti ir atsistoti. Tam tikras skaičius sėdimųjų vietų turėtų būti be porankių tiems atvejams, jeigu žmogui reikia daugiau laisvos vietos. Sėdimosios vietos turėtų būti lengvai kilnojamos, kad, esant reikalui, toje vietoje galėtų laukti neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus, tėvai su vaikiškais vežimėliais, silpnaregiai ir aklieji žmonės su šunimis vedliais, judėjimo sutrikimų turintys žmonės. Daugiau informacijos šia tema galėsite rasti skiltyje „Įrengimai pastatuose”.
Lengvai kilnojamų sėdimųjų vietų zonose gali kilti problemų nustatant tų zonų ribas, ypač jeigu sėdimosios vietos yra išdėstytos dideliame plote. Todėl tokios zonos turi būti aiškiai pažymėtos.
Norėdami pamatyti daugiau tempkite foninį paveikslelį