Dizaineriams ypač sudėtinga išspręsti paviršiaus nelygumų problemas. Kai reikia pakeisti jau sukurtą aplinką, dažnai keičiama ne dalimis, o viskas iš karto. O juk pavyzdžiui, atlikus paviršiaus dangos lyginimo darbus, vartotojams gali nebeprireikti keltuvo ar laiptų.
Savavališki paviršiaus keitimo darbai neturėtų būti atliekami. Pavyzdžiui, gražinant aplinką ir siekiant efekto, pakeičiami šaligatvio arba gatvės įrengimai, bet neišlyginamas paviršius. Tačiau dizainerio logiškai suplanuota terasa, laiptai ar pakyla nebūtinai taps žmonių kliuviniu.
Visose žmonių lankymo vietose turi būti įrengtas lengvai suprantamas, racionalus maršrutas nuo įėjimo į teritoriją iki įėjimo į pastatą; nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki įėjimo į pastatą; nuo vieno pastato iki kito (jeigu teritorijoje jų yra ne vienas). Jeigu yra vietų, kuriose žmonės leidžia laisvalaikį, atitinkami maršutai įrengiami ir aplink teritoriją (parką ar sodą).
Įrenginėdami naujas teritorijas ir statydami pastatus, dizaineriai iš anksto turėtų galvoti, kaip optimaliai sumažinti galimus lygių pokyčius pėsčiųjų judėjimo takuose. Jeigu keltuvas būna įrenginėjamas jau atlikus pirminės stadijos darbus, kartais tenka priimti netinkamus sprendimus.
Jeigu dėl topografinių priežasčių takų paviršiuose išlieka nelygumai, tai maršrutus būtina kuo optimaliau pritaikyti net ir naudojimui sudėtingomis sąlygomis. Maršrutai turėtų būti lengvai suprantami, patogūs, kuo įvairiau naudojami.
Kai kurie ilgesni maršrutai pasižymi laipsniškais nuolydžiais, o kai kurie trumpesni – statesniais nuolydžiais ir lygaus paviršiaus aikštelėmis bei poilsio zonomis. Kuo statesnis nuolydis, pandusas, laiptai, didesnis paviršiaus lygio pasikeitimas, tuo tankiau turi būti įrengtos aikštelės ir poilsio vietos. Jeigu poilsio vietos yra aikštelėse, tai jos turi būti įrengtos taip, kad netrukdytų eismo dalyviams.
Maršrutuose, kuriuose nuolydis yra 25 laipsniai, lygaus paviršiaus aikštelės turi būti įrengtos maždaug kas 19 metrų. Jeigu nuolydis yra 33 laipsniai, tai tokios aikštelės turi būti įrengtos maždaug kas 25 metrus. Tikslūs poilsio aikštelių intervalai turi būti nustatomi pasitelkiant tiesinę interpoliaciją. Jeigu maršrutų nuolydis yra didesnis nei 25 laipsniai, tai jie turėtų būti žymimi kaip išoriniai pandusai.
Jeigu paviršiaus nuolydis yra toks, kad reikia laiptų arba panduso, tai turėtų būti įrengiami tiek vieni, tiek kiti – kad atitiktų visų žmonių poreikius.
Kai kuriems judėjimo sutrikimų turintiems žmonėms patogiau naudotis laiptais, nei pandusais. Tačiau pastarieji gali būti patogesni neįgaliųjų vežimėliais judantiems, bagažą ant ratukų ar prekybos centrų vežimėlius vežantiems žmonėms, vaikiškus vežimėlius stumiantiems tėvams. Pakilimas pandusu turėtų būti kuo tiesesnis ir lengvai naudojamas. Jei tik įmanoma, panduso viršus bei apačia turėtų sietis su šalia esančiais laiptais.
Vietovė, kurioje įrengi laiptai ir pandusai, turi būti aiškiai matoma. Jeigu laiptais ir pandusais patenkama į pastatą, tai šie įrengimai turėtų būti aiškiai iš tolo matomi. Apie šių įrengimų nebuvimą turėtų būti aiškiai skelbiama ženklais.
Ant pandusų, laiptų ir laiptų aikštelėse neturėtų būti kliuvinių: šiukšliadėžių, dviračių. Tokios vietos turėtų būti reguliariai valomos, kad nesimėtytų lapai ar kitokios šiukšlės.