Sienų ir lubų apdailas reikėtų rinkti kartu su grindų apdaila tam, kad būtų rastos geriausios vaizdinės, akustinės ir estetinės aplinkos savybės. Visa tai labai naudinga neprigirdintiems, silpnaregiams, pažinimo bei protinių sutrikimų turintiems žmonėms.
Reikia vengti tiek grindų, tiek kitų paviršių didelių glotnių plotų, nes dėl jų galima nepastebėti įvairių kliūčių ar naudingų ženklų ant sienų. Vienos medžiagos sienų paviršiai gali būti nepatogūs skaitantiems iš lūpų, bendraujantiems ženklų kalba, silpnaregiams, turintiems pažinimo ar protinių problemų žmonėms. Labai svarbu, kad fone esanti siena (nesvarbu kokioje patalpoje) būtų lygi, paprasta ir be jokių dėmesį blaškančių detalių.
Skirtingų spalvų sienų paviršiai gali būti nebent tada, kai reikia pažymėti grindų paviršių pokyčius, atskirti kelias didelio pastato zonas – tai, kaip ir skirtingų spalvų grindų apdailos, padeda žmonėms orientuotis. Šviesios spalvos ar kontrastinė juosta gali būti naudojama kaip orientyras, vidinis ar tako ženklinimas.
Tam, kad zonas būtų galima atskirti liečiant, naudojamos skirtingos sienų apdailos, tekstūros. Reikia prisiminti, kad sienos 2000 mm aukštyje negali būti šiurkščios.
Nerekomenduojami poliruoti ir šviesūs sienų paviršiai, nes jie gali spindėti, blizgėti – taip gali būti suteikta klaidinanti informacija apie aplinką, tai gali sukelti nepatogumų įvairių grupių žmonėms. Sienos su langais turėtų būti neryškių spalvų, kad neblizgėtų aplinkinės sienos. Lubos turėtų būtų šviesios, kad natūralus ar dirbtinis apšvietimas būtų tolygus.
Jei sienose yra stiklų, jie turėtų būti paženklinti nuolatiniais ženklais, įspėjančiais apie jų buvimą ir matomais akių lygiuose. Žymėjimai turėtų būti dviejuose aukščiuose – 850 mm – 1000 mm ir 1400 mm – 1600 mm. Žymėjimai turėtų aiškiai skirtis iš aplink esančių paviršių. Dviejų spalvų juostos dažniausiai pagerina matomumą.
Nesvarbu, koks stilius ar spalva, svarbiausia tai, kad stiklo buvimas būtų aiškiai pažymėtas. Kitu atveju jis nuolatos kels pavojų visiems pastato naudotojams.