Žaidimų aikštelės

Žaidimų aikštelės ir jų įranga turi būti universaliai pritaikyti vaikams, jų tėvams, globėjams, mokytojams ir prižiūrėtojams.

Kiekvienas turi turėti galimybę žaisti. Tai svarbus būdas įgyti socialinių, fizinių, ir emocinių įgūdžių. Per žaidimą, vaikai patiria gyvenimo iššūkius saugioje aplinkoje. Vaizduotės pagalba, daug paprastų vietų tampa žaidimo erdvėmis, todėl aplinka turėtų skatinti vaikus žaisti.

Suprantant, kad žaisdami vaikai susiduria su iššūkiais, žaidimų aikštelėse turi būti platus veiklų ir įrengimų diapazonas įvairioms vaikų grupėms. Kuriant visiems prieinamas žaidimų aikšteles, jos tikrai netampa mažiau prieinamos ar skatinančios vaikus tobulėti.

Dažniausi fiziniai iššūkiai žaidimo aikštelėse būna lipimas, supimasis ir čiuožimas. Tokia patirtis palengvinama sukuriant aplinką pagal universalų dizainą, kuria galės mėgautis visi.

Daugumos žaidimo aikštelių įranga gali būti nuperkama tiesiai iš juos tiekiančių kompanijų, kurių produktai yra patikrinti ir tinkami naudoti pagal sveikatos ir kitus reikalavimus.

Guma padengtus paviršius yra lengva nuvalyti ir jie geriau apsaugo virstant ar krintant negu medinis paviršius, žvyras ar žolė, kuri laikui bėgant nusidėvi. Jeigu tik įmanoma, žaidimų aikštelės turi būti aptvertos tvora, siekiant apsaugoti aikšteles nuo gyvūnų (išskyrus šunis vedlius) patekimo.

Svarbu įrengti automatiškai užsidarančius vartus, kurie prasivėrę sudarytų 800 mm pločio erdvę ir pro juos lengvai galėtų praeiti vežimėlyje sėdintys asmenys bei tėvai su vaikiškais vežimėliais. Vartų sklaste, be problemų, turėtų galėti naudotis vaikai.

Smėlio dėžės turi būti uždengtos, kai nėra naudojamos, kitu atveju, katės jas gali panaudoti kaip vietą tuštinimuisi. Toks uždangalas turi būti nesunkiai nuimamas vaikiška ranka ir neslidaus paviršiaus.

Reikėtų pagalvoti ir apie tai, kokiu būdu vaikai naudosis žaidimų aikštelėse esančia įranga. Pavyzdžiui, vaikas judantis neįgaliojo vežimėliu gali sugebėti naudotis laipiojimo struktūra ar čiuožykla, tačiau, jam reikės pagalbos sugrįžtant į vežimėlį. Balansuoti visi vaikai išmoksta žaisdami, o kai kuriems balansavimo įgūdžių kūrimui, gali prireikti turėklų ir kitokių atramų.

Žaidimo aikštelių ir įrangos dizainas turi, kaip įmanoma labiau padidinti visų pojūčių stimuliaciją. Stiprus spalvų kontrastas, tekstūra ir garsas yra mėgiami daugumos vaikų ir yra ypač naudingi vaikams su jutiminiais sutrikimais. Tai gali būti pasiekta naudojant skirtingas medžiagas, jutiminiams, kvapų ar klausos pojūčiams gerinti. Turi būti įrengiami kaip įmanoma spalvingesnės struktūros objektai, sukeliantys aidą ir panašiai.

Užtikrinti, kad tėvai ar seneliai, nepriklausomai nuo jų galių, galėtų prižiūrėti vaikus, žaidimų aikštelėse turi būti įrengiamos tinkamos sėdimos vietos.

Sėdimosios vietos turi būti įrengtos 600 mm nuo vaikščiojimui skirto tako ribos, kad netrukdytų praeiviams. Sėdimasis paviršius privalo būti tvirtas ir stabilus, įrengtas viename lygmenyje su aplinkiniu paviršiumi. Grindinio paviršiuje, šalia sėdimų vietų įrengtas 900 mm dydžio kvadratas turi būti patogus neįgaliesiems, norintiems pasėdėti šalia kitų žmonių, tėvams su vaikiškais vežimėliais.

Sėdimosios vietos turi būti bent 450 mm aukščio ir 500 mm pločio. Kai kuriose vietose geriau įrengti 500 mm – 750 mm aukščio suoliukus. Kai kuriems žmonėms lengviau atsistoti nuo sėdimos vietos su 100 mm arba gilesniu įdubimu.

Sėdimosiose vietose su atlošais stabiliau sėdėti, o porankiais, įtaisytais maždaug 200 mm virš sėdynės paviršiaus, patogu pasinaudoti atsilošiant, sėdant į sėdynę ar nuo jos stojantis. Vienoje eilėje įrengtos sėdynės turi būti vienodos, pvz., visos su porankiais arba visos be jų. Skirtingo stiliaus sėdynės toje pačioje eilėje gali sukelti problemų silpnaregiams žmonėms.